Popiergalio skiautė

Kai nusileidžia didi saulė,

Kai “Norfa” užsidaro,

Atsidarau balkono langą,

Surūkau cigarą.
Apsimetu menu,

Didinga jo kūrėja,

Dūmais paspringstu

Katė apuostinėja.

Atsikemšu aš vyno,

Žinoma, iš “Norfos”,

Kilmingai sau pilu,

Atsivers gal čakros.

Bet Mūza neateina,

Suka paskutinė.

Pasitiksiu aušrą

čiuju areštinėj.

Stalas. Ant jo dvi knygos. Nepabėk dar, nebaigiau sakyt.

Vat pagalvok- dvi knygos.

Vienodo storio, vienodais kietais viršeliais. Knygos.

Bet viena lietuvių tautoskultūrosmeilėspatriotiškumopatosobrisiųaltorių kūrinių pilna o kitą pavadinčiau planu, štampofke mano gyvenimui. Trumpai drūtai čia stok į užsienį, gauni va pasiūlymą, laikyk testą, išgyvensi, TEN geriau, tai aišku, kad geriau, draugo brolio panos sesė studijuoja, sako patinka.

O prieš akis man skaičius 12 šmėžuoja. Ir jis jau baigsis greit.

Neklausk, kokią knygą pasirinkau. Nes aš nieko dar nesirinkau.

Man norisi tas knygas nuo stalo abi nušluot.

Ir nebus jokio pasirinkimo.

Tik aiškus tiesus kelias.

Kaip ir seniau.
Dėl ko buvo kovota.

Dar  atplaukia iš šviesaus atminimo poeto J.Marcinkevičiaus dramos “Mažvydas” eilutė:

“Lie-tu-va!”

ką dabar šauktume mes?

tik tak. pagalvok gerai

Ką jauti, kai viskas krenta iš rankų?

Kai visi nusigręžia, pasidaro šūdinai pilka mase. Tiesiog siena, nesugebanti apgaubti ar ginti tavęs.

Kai nieko nespėji, kai laikrodis, tikras šūdžius, skuba pasiekti aukščiausią savo tikslo apogėjų.

Kai nepasiseka, aplenkia velniai naivių akių mazgotė, pati nemąstanti, ką peza. Pezalų mazgotė.

O dar tas rytas…

Kvailas rytas.

Šaltis, basos kojos, nerandu kojinės, ir vėl blet nespėju, tik gurkšnis ir žengiu į pasaulį, štai ir aš.

Nesvarbu,kad akys nežiba gyvenimu, kad protas vis niaukias, kad pirštai sustingę, kad šypsena jau įtraukta raudonojon knygon, minčių sraute- piko valanda, kai noris to kaukiančio signalo, kurį išgirstu įsijungus tą kūdą dėžę vidury nakties.

Ilgas, monotoniškas signalas.

Pyp.

Vienas signalas- viena mintis.

Ilgas signalas- visa jau prasmė.

Žmogus- melodija, turinys ir priedainis. Visas paketas.

Kai krenta iš rankų, laukiu signalo.

Pyp.

labanakt

2010 m. Spalio 8 j., 09:38

 Kai ryte atplėši traiškanotas akis tram penkios po šešių, kai basos pėdos pajunta šaltų grindų lygumą, kai elektroninio virdulio knopkė atšoka, kai permirkai arbatos maišelį, nutrauki jo šniūrėlį, susikeiki, išmeti lauk, apvaflindamas stalą mažais skaidriais dilmah lašeliais, kai išskubi į balaganą kritiškai nužvelgęs savo atvaizdą veidrodin, kai kirsdamas sankryžą pajunti, kad jau reikia pirštinių, kai klesteli suolan, suvokdamas, kad viską pamiršai, o prieš akis sušmėžuoja skaičius 12, kai gurgiantis skrandis sudrumsčia klasės tylą, kai valgydamas valgykloje Jadzės firminį kotletą randi penkis blizgiukus iš kempinės, kai sužinai, kad dar šiandien tave palaimins fizikos dėsniai, skaičių sinusai bei kamiu absurdai  ir tik tada galėsi išpūst orą, kai kirsdamas perėją vėl pajunti, kad supistai šąla rankos, kai parkeliauji savon erdvėn, paspaudi apvalią knopkę , klesteli prie kvadrato, šviečiančio mėlynai, kai sutraška užpakalio įspaudą jau turinti kėdė ir kai galų gale pasileidi ausims mielo garso

Supranti,

kad praėjo

dar viena diena.

Sveikas!

Turiu pasidalinti savo įniršiu su visais, kurį, turbūt, daugelis supras.

Kaip mūsų pramoginis lietuviškasis kičinis ”elitas” degraduoja, mato visi.

Kaip mūsų šalelės politikiorių, aukščiausių galvų ir kitų išpūstų valdininkų kavalerija, raita vargšais pensininkais bei daugiavaikėm mamom, su kiekviena minute pyzdėja (perdoname, gerbiamieji, už kartų žodį, bet teisingą!), mato visi.

Kaip gabiausiasis, protingiausiasis jaunimas, paveiktas džeizių, rijanų, bijonsių,englandų, skotlandų, londonų ir daaauuuuug geresnių juniverų palieka Maironio apraudotą, emigrantų apkakotą ir vėtrų taranuotą Tėvynę, mato visi.

Mes viską matom.

Stebim.

Veizim.

Kai jau galutinai “daveda”, mes taip susirenkam prie Seimo, šiek tiek apmėtom langus, papaišom lapų, padarom tų lapų parodą, iškeldami aukštai aukštai, kad net Visagalis mūsų nematyt negalėtų.

Bet kažkodėl mus pasitinka reakcijos stoka. Nieko.

-Išgyvensit!- taria kavalerija.

Ir mes vėl stebim.

Matom visi.

Kaip mūsų “jevropinis” gyvenimas,

po truputį,

ritasi žemyn….

Skaityk!

TU PRIVALAI. Tai privaloma. Programa tokia.

Plėsk akiratį.

Kokį mėšlą čia parašei?

Kontekstas. Jis netoks.

koks turi būti. trūksta.

Žinai ko trūksta?

Rėmimosi literatūrine patirtimi.

Žinot, gerbiamieji, esu skaitantis žmogus. Net labai.  Bet kada tau brukte bruka knygą, ji praranda skonį.  Laukiantys sukti ir ale gudrūs klausimai apie popinamą knygą apsunkins ir taip jau svyrančią galvąą, pastraipos rašymas apie bobšės bei vyruko santykių raidą -niolikto amžiaus pabaigos šeštoje pusėje, kablelis penki ir jos archealoginis nagrinėjimas ves į didesnį minčių bei pasąmonės nuklydimo būtinumąą, ko pasekoje mano sąsiuvinio paraštėsė apsigyvens rašalo kringliai, ir pala pala, o kada interpretacinės užduotys lieps išanalizuoti pagrindinio veikėjo švarko sagos nuotaiką, dydį ir būseną…

Please, somebody

kill me now

ji basa nubėgo per tą siaurą takelį.

staiga sustojo.

sustingo.

bandė klausytis pažįstamų garsų, bet

tuščia. tą kart spengė tyla.

didinga.

pribloškianti savo erdve.

O jos rankose tik mažas meškiukas.

mažytis. kaip ir ji pati.

ko ji stovi ten?

baimingos akys stengiasi aprėpti tolius.

ir veltui.

griausmingas garsas veržiasi iš pačios širdies ir dvasios gilumų,

noris sudrebinti. tą erdvę nubaidyti. išgąsdinti, bet aš silpna. maža.

kaip ir mano visas pasaulėlis.

todėl man reikia vėl,

tų šiltų rankų,

to jaukaus glėbio,

ir spindinčių akių,

kurios palaimingai užsimerks,

kai tavęs aš šauksiu, Mama…

Geriausi draugai yra kaip žvaigždės.

Nors tu ne visada juos matai,

bet žinai, kad

jie visada yra

šalia ♥

Jaučiuosi aš piktas, pavargęs žmogus,
Lyg šamas be ūsų jūroj nuožmus,
Jaučiuosi lyg pilkas išpampęs lavonas,
Kojos neklauso kaip liaudis valdovo
Jaučiuosi, kad būtų kas pisęs į galvą
Akys kreivuoja, galūnes jau krato.
Aplink vien vaizdai, nerišlūs garsai,
Gal kalba draugai, seimai,
jo nariai?

***

Pist laikrodis sprogo,

Laikas sustojo

Nelauki rytojaus,

nes viskas kartojas…

Sena kūryba, tik parodanti, kaip greitai bėga laikas…

Lija lietus.

Saulė tamsi.

Dangus neramus.

Šalta širdy.

Lapų takai.

Žibintu apšviesti.

Garsi ta tyla.

Spengia ausy.

Pilna burzgančių

Gatvė ilga.

Žmonių linksmų.

Horizonte nėra.

Depresūcha atkaks,

Greitai kaip šuo.

Jei keiksmažodžiu taps,

Žodis “ruduo” .