 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Sena kūryba, tik parodanti, kaip greitai bėga laikas…
Lija lietus.
Saulė tamsi.
Dangus neramus.
Šalta širdy.
Lapų takai.
Žibintu apšviesti.
Garsi ta tyla.
Spengia ausy.
Pilna burzgančių
Gatvė ilga.
Žmonių linksmų.
Horizonte nėra.
Depresūcha atkaks,
Greitai kaip šuo.
Jei keiksmažodžiu taps,
Žodis “ruduo” .
Startas! Pamokų maratonas prasideda. Visai normalus tvarkaraštis šį pusmetį. Pirmadienis laisvas, vėliau susitinku devitnokus, žiupsnį vienuoliktokų, dvylitkokų būrį. Gavau ir dešimtokus šiemet. Tarp jų - visiškai nauja klasė. Turbūt bus tie patys, kurie labai šypsojosi ir kurie iškart man akį patraukė. Įdomu, įdomu… Kokie jie visi bus? Kiek gabių, kiek nelabai? Kiek šaunių, kiek nelabai? Kiek tinginių ir išvis ‘’stupidų”, kiek- nelabai? Jų pamoka ketvirta. Jau įpusėju antrą. Greit pamatysim…
***
Viskas normalu. Mokytojai ganėtinai normalūs. Klasės ganėtinai gražios. Draugiški veidai šmėkščioja koridoriuose. Atrodytų, ši mokykla niekuom nesiskiria nuo ankstesnės. Viskas the same. Bet dar diena nesibaigia. Jau pačią pirmą dieną sukrovė aštuonias pamokas. Ir sunkius dalykus : chemiją, matematiką, fiziką, istoriją, anglų k. …..
Artėjame su klase prie fizikos kabineto. Atrakintas. Tačiau tuščias. Ant stalo pilną popierių, įjungtas nešiojamas kompas. Oho, nu čia jau rimtas reikalas. Jau galim tikėtis, kokia mokytoja bus. Ant sienos- pirkabinta pilna diplomų, pagyrimo raštų, netgi kažkokios sutartys. Didybės manija? Ar džiaugsmas tiek gavus? Pasidėję daiktus, kas traukia į koridorių, valgyklą, o kas - apžiūrinėja diplomus kaip muziejuje. Isterinis juokas. Labai rimtas žmogus. Baigus aukščiausias mokyklas, turi aukščiausią mokytojo vadinamą laipsnį. Wow. Suskamba skambutis.
Garsiai susėdame. Laukiame efekto.Atsidaro durys…
Ta pati. Ta pati , kuri į mus žvilgčiojo per šventę. Ta pati, kurią pirmą sutikome koridoriuje. Ta pati, kurią mokiniai sveikino. OMG.
- Laba diena. Aš esu …
Visi tik išsižiojo. Griežta, labai rimtas žvilgsnis. Su tokia nepajuokausi. Ir dar dėsto fiziką, kurios net nekertu. Šakės, šakės, šakės….
Po kalbos visi nuščiuvo. Joje skambėjo viskas : prisistatymas, pagyros, grasinimai, ir net palinkėjimas.
Tylu.
Išdalinami vadovėliai. Pasirašome dienyne.
Tylu.
Dar niekada taip nebuvo tylu mano klasėje per 10 metų.
Stulbinama.
Neprisimenu, kaip baigės pamoka, bet prisimenu tik kaip atsistojau ir išėjus žvilgtelėjau į mokytoją. Pamačiau jos akis. Ji nusišypsojo…
Vasara jau prasidėjo.
Tęsias tris savaites.
O aš vis neišsimiegu.
Limpa akys. Velnias!
Saulė šviečia vis karščiau.
Debesų nėra.
Bet kai į lauką išėjau.
Kepurę nunešė audra.
Nusipirkau aš skanų ledą.
Gaivinantį ir šaltą.
Ryte nubudus supratau.
Kad gerklei *pz* *na..*
Lėkiau su dviračiu per mišką.
Gėlių pilni kalneliai.
Pauosčiau jas aš daug geriau.
Užkliuvus už kelmelio.
Jūra…. Kokia tu nuostabi!
Tavo bangos šaltos.
Tačiau tą tik supratau.
Pripūtus nosinių kalną.
Vasara jau prasidėjo.
Tęsias tris savaites.
Duok šen “kaldrą” kuo greičiau.
Žiauriai šalta,miegu.
- Oo,sveika. Dieve, kaip ilgai nesimatėm. Kaip tu laikais?
Tradicinis klausimas. Atsakau. Dėkui, puiku viskas. O kaip tu? Irgi gerai.
- Vaikai tavęs ieškojo. Su gėlėm,- šypteli kolegė.
Tradicija. Einu link kabineto. Seniai jame nebuvau. Gal nuo liepos? Gėliu ten maža,v alytoja jas laistė. Nebuvo reikalo eiti. Tradicinis mokyklos kvapas. Kreidos. Dažų. Gėlių. Maloniai girgžda grindys po kojomis. Mokykliškai. Kabinetas antrame aukšte. Toli eiti nereikia.
- Mokytoja !!!LABA DIENA! Su RUGSĖJO PIRMĄJĄ ! DIEVE KAIP MES JŪSŲ PASIILGOM…tadada….
Tradicinės gėlės. Ištikimos šypsenos. Senoji vaza vėl pilna stovi ant palangės. Trumpas pašnekesys su vaikais. 10 minučių liko iki šventės. O kabinetas nepasikeitęs. Vaizdas pro langus toks pat. Mokyklos kiemas, didelė eglė, suoliukai. Rytinė saulė apšviečia stadioną. Aplanko geras jausmas, bet… Nerimas niekur nedingo. Vis dar spurda širdelėje.
Mokytojai prie vėliavos. Taip patriotiška. Pusė mūsų vasarą Lietuvoj net nebuvo. Kai kurie dar net negrįžo. Kai kurie atostogaus tik mokslo metam prasidėjus. Dirbo vasarą. Matot, mokytojo amatas labai pelningas.
Šventė dar neprasidėjo. Visi renkasi. Muzika jau “kala” į taktą. Matyti, kad leidžia gerą muziką, nes pusė mokinukų niūniuoja akordus, vieni demonstruoja šokio judesiukus .Smagu žiūrėt, kaip visi persimaino, užgrojus pirmiem himno akordam.
Naujų veidų pilna. Antai stovi nematyta klasė. Kolegė priešais ją pati atrodo kaip mokinukė. Visi aukšti, rudai įdegę, besišipsantys. Svarbiausia. Besišypsantys. Įdomu, teks juos mokyti ar ne…?
- Sveiki visi ! Štai ir vėl mes susirinkome…..
Tradicija. Stengiuos prisiminti pirmąsias himno eilutes…
***
-Nu šūdas. Kokias gėles imti?
Laikrodis tiksi į mūsų nenaudą. Greitai renkamės gėlės. Žinoma, eilinį kartą imu rožes. Raudonas. Universalios gėlės.
-Kelintas mūsų auklėtojos kabinetas? Nu blem, aš išvis tos šūlios nežinau. Porą kart buvau ir tai paklydau…
Isteriškas juokas. Dieve, kaip gera visom vėl susitikti.
- Bus koks žemėlapis pakabintas, nepergyvenk. Mobiliajam net GPS yra.
Vėl isteriškas juokas.
Mokykla toli. Nuo mano kambario iki jos reikia eiti apie 20 minučių. Iki pirmosios mokyklos eidavau apie 3 minutes, nuo namo stogo jin matydavosi. Anksčiau rytais kelsiuos. Anksčiau eisiu miegoti.
Dėl paskutinio teiginio abejoju.
-Štai ir atėjom.
Mano mokykla. Girgžda medinės gridnys po kojom. Nemokykliškai. Ieškome kabineto. Lapukas ant paradinių durų stiklo nurodė antrą aukštą. Vaikų dar nėra. Per greit atėjom.
-Durys užrakintos.Teks laukti.
Atėjom pačios pirmosios iš klasės. Tai reiškia galimybę išsirinkit sedėjimo vietas. Tačiau visi sėdi visada senosiose vietose. Tradicija.
Ateina moteris. Skubiu žingsniu. Matyti, kad mokytoja. Tačiau nesisveikiname. Tipo, nepažįstame. Šypteli mums. Kai nusuka koridoriumi, išgirstame gėlių popierių ir jos mokinių džiaugsmą.
-O kur mūsų auklėtoja?
Ilgai laukti nereikia. Girdime greitus žingsnius, artėjančius link mūsų. Veide- kukli šypsena , leidžianti suprasti,kad ji - mūsų žmogus. Neaukšto ūgio (lyginame su XX1 a. “monstrais” - paaugliais), tvarkingai apsirengusi ( tikra lietuvių k. mokytoja ) , tačiau…
Man niekada nebuvo svarbi išvaizda.
Svarbiausia - akys. Jos pasako kartais daug daugiau nei išvaizda ar manieros ar elgesys. Jos akys buvo gyvos. Pirmokiškai sakant, geros. Todėl iškart užplūdo šilti jausmai jai.
-Laba diena. Tai mano būsimos mokinės?
Nedaugžodžiauja ( mėgstu šitą žodį). Palieka klasėje priprasti, sulaukti klasės draugų.
Keista. Stovime visi svetimame kieme šalia dar svetimos mokyklos su kol kas svetima mokytoja prieš svetimus kitus mokytojus. Mokiniai daugmaž visi pažįstami. Pažįstama ir ceremonija. Himnas, sveikinimai , kažkas padainuoja, dar ir eilėraštį padeklamuoa. Paskui diplomų teikimas, dvyliktokų auklėtojų jaudinančios ir snarglį varančios kalbos.
Metai iš metų tas pats. Atrodytų , viskas vyksta taip pat kaip ir kiekvienoje normalioje mokykloje.
tačiau…
Dažnai pagaunu vienos mokytojos žvilgsnį. Mokytojos, su kuria prasilenkėme koridoriuje. Gal man tik taip atrodo, tačiau pažiūrėjusi į mane ar į mano klasiokus, šypteli ir nusisuka. O paskui vėl tas pats. Rimtas jos žvilgsnis, rimta ir šypsena. Akių gerai nematau :) Manau, dėsto rimtą dalyką. Kokią matematiką ar fiziką. Reikės pasidomėti. Gal į mane žvalgosi būsima mano mokytoja…
Vakaras. Saulė liaujasi kaitriai spiginti ir leidžiasi iš lėto. Šiltas vėjas neša šiukšles. Tikra vasara. Gali užuosti. Nulipu nuo dviračio. Štai mano laiptinė. Daugiabutis geltonų plytų, sienos apdailintos kramtomų gumų tatuiruotėm ir užrašais “valink nakui” ir “kas skaitys,tas gaidys”. Tokia ta kasdienybė. Tokie jau mūsų vaikai. Tėvai, matyt, su užrištom akim vaikšto. Kai paskambini tėvui arba mamai, kad va, jų vaikas nebedaro namų darbų ar išsišokinėja per pamoką, tiesiog negali patikėti. Absurdas! Kaip tai! Mano vaikutėlis to TIKRAI nedarytų. Ką darysi. Pamainos kas metus keičiasi. Po vasaros sutinki naujus, jaunus šiltus veidus, sutinki senas, pabodusias, bet ištikimas šypsenas .Stumdama dviratį į rūsį, pagalvoju : ką atneš šie būsimi metai? Sunkų darbą? Pelningą darbą? Dar vieną pagyrimo raštą už darbą?O gal nieko? Sunku spėti. Ryt ta diena, kai mokslo ir darbų karuselė pradės vėl suktis iš naujo…
***
Naktis. Saulės horizonte nebėra. Šiltas vėjas neša šiukšles. Dar pora minučių ir baigsis paskutinė vasaros diena. Gali užuosti. Nulipu nuo dviračio. Kiemas tuščias, laiptinėje išsukta lemputė. Tik žiebtuvėliui padedant, pataikau raktą į skylutę. Štai pirmasis rūkymo pliusas. Šviesa po ranka-visada! Galėtų ant cigarečių pakelių tai rašyti, o ne “rūkymas žudo” ir pan. Žmonės rūkė, rūko ir rūkys. Neginčijama tiesa.
Įvedusi dviratį į rūsį, pažvelgiu į dangų. Pabuvimas su savimi išėjo į naudą. Reikia susidėliot mintis, rimtai pagalvoti. Ryt naujas gyvenimas, visai nežinomas. Po velnių, nauja mokykla, nauja aplinka, nauji mokytojai .Dar gerai, kad su visa klase nešdinamės ten. Viena nepajėgčiau ten eiti. Bijočiau. Gaila, kad sena mokykla tapo pagrindine, nebegalim ten mokytis. Mylėjom ten visus esančius. O dabar adaputokis, priprask…. dėl trijų metų….. UŽTEKS! Trys mėnesiai depresijos ir rytoj akistata. Nebevarginsiu savęs. Viskas. Prašau tik vieno: padėk, Dieve.
***
Rytas. Žadina žadintuvas. Kaip visada 06.30 h. Iki šventės liko 2.30 h. Dar galiu pagulėti, pasnausti, paskaityti knygą. Rūbai gražiai iš vakaro sudėti. Galvos išplovimas truks 10 min. Rytais geriu tik kavą.Galiu dar miegoti.Bet kažkas neramina. Intuicija kažką nori pasakyti, tačiau nesuprantu ką. Gal tik elinis jaudulys? Koks jaudulys. 26 kartus švęsta jau ši diena, patyrimo sočiai. Brangios/pigios gėlės iš gabių/paprastų mokinių. Kolegų/antikolegų pašnekesiai,pasiketimai. Viskas tas pats. Jau 26 metai. Tačiau nerimas vis tiek atkakliai tvinksi mano širdyje…
***
- Kelkis! Jau 7.35. Kada tareisi su draugėm susitikt?
VEEELNIAS. Pasivėlinau atsikelt. Kaip čia žadintuvo negirdėjau? Na aišku, išsikrovė telefonas. Tiesiog puiku. Nauja pradžia ir vėluojam. Balkone kabo marškinukai, kelnės ant kėdės. Greit į vonią - rytinio prausimosi procedūrai. Paskui tik arbata, skrandis daugiau nieko nepriims. Visada taip būna prieš svarbius įvykius. O šiandien - net pasaulinio masto. Juokaju. Svarbiausia nenuleipt per šventę (t.y. nepasigaidint), atbūti, susipažinti su mokytojais, svarbiausia-auklėtoja. Kiek girdėjom, geras žmogus. Vienas geriausių toje mokykloje. Matysim. O “chebrytė” tai sena. Sava. 9 metai kartu. Greit visi susitiksim.Baisiai laukiu.
- Arbata atšals!
- Tuoj, mam.
Velnias, gal pirmą dieną nesakys nieko, kad švarko dar neturiu? Kad daug kas jo neturi dar. Ir nenori.
Su draugėm susitinkam prie senos mokyklos. Ten taip pat vyks Rugsėjo 1 . Tik deja. Mūsų ten jau nebebus. Baisiai suspaudžia širdį.
To be continued….
Dangus.
Dangus.
Saulėtas dangus.
Žvaigždėtas dangus.
Niūrus dangus.
Realybės šou “Dangus”.
Paduok man kibirą.
Žmonės nuvalkioja tai,kas įprasta,bet nepaprasta.Ir kartais pagalvoju,ar ne banali esu,nes kai kas nors man nutinka(dažniausiai bloga) ,pažvelgiu į dangų.Atrodo tuoj atskris “chebra” angelų su gyvenimo “cheatais” ir man padės. Tuoj Dievas nušvies mane saule ir vėl bus viskas O.K.
Bet taip nėra.Nebuvo.Ir nebus.
Pažvelgi.Nuleidi akis ir vėl pirmyn.
Et,mama šaukia,reikia šiukšles nešt lauk.Bo sako,kad aš prikremzlėsiu prie kompo ir susigadinsiu akis.
Lai pašaukia dar.
Tamsus jau dangus.
Gryžtu į realybę.
;Lija lietus.
Saulė tamsi.
Dangus neramus.
Šalta širdy.
Lapų takai.
Žibintu apšviesti.
Garsi ta tyla.
Spengia ausy.
Pilna burzgančių
Gatvė ilga.
Žmonių linksmų.
Horizonte nėra.
Depresūcha atkaks,
Greita kaip šuo.
Jei keiksmažodžiu taps,
Žodis “ruduo” .
Sukas mūsų planeta,
Tokia tyra ir nekalta.
Žmonės myli ją,
Dovanų-šiukšlių krūva.
Už tai-cunamio banga,
Vandeny-baltoji meška,
Sujudo žemė Peru,
Daros karšta po velnių,
Skrenda kulkos pro mane,
Jaučiuosi tarsi kine,
Kvėpuoti darosi sunku,
Ozonas dingsta pamažu,
Kainos kyla aukštyn,
Velkas bomžas pirmyn,
Jūra-ruda,
Ežerai geltoni,
Plaukia šūdas upe,
Žmonės žūsta kely……
Vnž,global warming.Nebetoli.Stabdykim.Kartu.